Planuojant pasipiršti, sužadėtuvių žiedai visuomet tampa pačiu svarbiausiu elementu. Tačiau nepaisant sužadėtuvių žiedų svarbos, tikrai ne kiekvienas žmogus žino daugybę įdomių faktų apie šiuos meilę, atsidavimą ir įsipareigojimą simbolizuojančius papuošalus. Todėl šiandien supažindinsime jus su keliais galbūt daugeliui iš jūsų dar negirdėtais faktais apie sužadėtuvių žiedus.
Kas išrado „žiedo pirštą“?
Turbūt žinote, kad sužadėtuvių žiedas yra mūvimas ant kairės rankos bevardžio piršto. Didžiojoje pasaulio dalyje ant to paties piršto yra mūvimas ir vestuvinis žiedas (nors Lietuvoje jį mūvime ant dešinės rankos bevardžio piršto). Tačiau, ar žinote, kurioje šalyje visa tai prasidėjo? Taigi, „žiedo piršto“ istoriją galima atsekti iki pat senovės Egipto laikų. Manoma, kad senovės egiptiečiai pradėjo keistis žiedais, kurie simbolizavo amžiną meilę. Tuo laikotarpiu žiedai buvo pinami iš nendrių ir mūvimi ant kairės rankos bevardžio piršto. Egiptiečiai tikėjo, kad šiame piršte yra „vena amoris“ arba „Meilės vena“, tiesiogiai susijungianti su širdimi.
Tačiau kalbant apie sužadėtuvių žiedų priešistorę, nereikėtų pamiršti ir Senovės Romos. Nors vestuvinių žiedų mūvėjimo paprotys siekia dar Senovės Egiptą, manoma, kad sužadėtuvių žiedo dovanojimas prieš santuoką atsirado būtent Senovės Romoje. Pastaruoju istoriniu laikotarpiu sužadėtuvių žiedai buvo gaminami iš įvairių medžiagų, įskaitant kaulą, varį, dramblio kaulą ir geležį. Jie simbolizavimo meilę ir įsipareigojimą. Tuo tarpu oficialiai sužadėtuvių žiedą pripažino popiežius Mikalojus 850 m., kuris paskelbė, kad sužadėtuvių žiedas reiškia ketinimą tuoktis. Tuomet sužadėtuvių žiedai dažniausiai buvo gaminami iš sidabro arba aukso.
Diena, kai moterys siūlo vyrams susižadėti
Ar žinote, kurioje šalyje yra diena, kuomet moterys siūlo vyrams susižadėti? Taip, tai Airija. Ši diena būna tik kartą per ketverius metus vasario 29 d. Ši keliamųjų metų diena arba jaunikio diena yra šimtmečių senumo tradicija. Manoma, kad ji atsirado tuomet, kai šventoji Brigida iš Kildaro pasiskundė šventajam Patrikui, kad moterys labai pavargo ilgai laukti, kol vyrai joms pasiūlys susituokti. Tuomet šventasis Patrikas nusprendė, kad airių moterys savo vyrams gali siūlyti susižadėti vieną kartą per ketverius metus.
Ši tradicija netruko persikelti ir į Škotiją. 1288 m. buvo išleistas įstatymas, kuris nustatė, jog moterims keliamaisiais metais leidžiama siūlyti savo vyrams susižadėti. Įdomu tai, kad jei tokiu atveju vyras nuspręsdavo atsisakyti, pateikdamas moteriai neigiamą atsakymą, jis turėdavo jai padovanoti dovaną kaip kompensaciją. Tarp tokių dovanų galėdavo būti pirštinaitės, šilkinės suknelė, bučinys ar kt.
Didikas, kuris deimantinius sužadėtuvių žiedus pavertė amžina tendencija
Visa tai įvyko Austrijoje. Nors pradžioje sužadėtuvių žiedams paprastai buvo naudojami safyrai, 1477 m. visa tai pasikeitė, kuomet Austrijos erchercogas Maksimilianas užsakė pirmąjį sužadėtuvių žiedą su deimantu. Tiek jis, tiek ir jo žmona tuo laikmečiu nustatydavo madas, todėl nenuostabu, jog šis jo sprendimas reikšmingai padidino deimantinių sužadėtuvių žiedų populiarumą, kuris neišblėso ir iki šių dienų.
Tikima, kad sužadėtuvių žiedo nusiėmimas yra nesėkmės ženklas
Visame pasaulyje yra daugybė prietarų, susijusių su sužadėtuvių žiedų mūvėjimu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tikima, kad jei žiedo pirštas pradeda niežėti ar dilgčioti, gali būti, kad neilgai trukus moteris sulauks pasiūlymo tekėti. Taip pat daugybė žmonių visame pasaulyje tiki, kad susižadėjus ir užsidėjus žiedą ant piršto, jo jokiu būdu niekuomet nereikėtų visiškai nuimti nuo rankos. Be to, įvairiose pasaulio šalyse tikima, kad sužadėtuvių žiedo praradimas yra artėjančios nelaimės ženklas.